Valstietis

Metodinės rekomendacijos

MOKYKLINĖS KRAŠTOTYROS DARBO PAGRINDAI

Šiaulių jaunųjų turistų centro turizmo-kraštotyros skyriaus vedėja Jadvyga Urbonienė

Mokyklinės kraštotyros specifiką, jos raidos ypatybes ir reikšmę vaiko ugdymui yra apibendrinęs Pedagoginio muziejaus ikūrėjas Vincas Ruzgas straipsniu „Kraštotyros darbo raida ir tvarkymas“. Jo teigimu, kraštotyra išmoko vaiką savarankiškai galvoti, reikšti mintis, pažinti, pamilti savo gimtąjį kraštą, susikurti pasaulėžiūrą. Kraštotyra negali būti tik iliustrujamoji medžiaga, - ją mokiniai turi išmokti rinkti, tirti ir kūrybiškai panaudoti.

Po žiupsnelį renkama ir kaupiama kraštotyrinė medžiaga – pagarba ir padėka tėvų, senelių ir prosenelių kartoms, saugojusioms ir branginusioms nuoširdumą, kultūrą ir istorinį atminimą. Taip į kuklius darbus ir į didžiules monografijas grįžta mūsų krašto tautosaka, papročiai, buitis, herojiniai žygiai, asmenybių paveikslai ir beblėstančios nuotraukos, kalbančios apie tai, kiek dėmesio skiriama šeimai, tradicijoms, koks stiprus bendruomeninis ir kultūrinis gyvenimas vyko ir vyksta.

Bet koks kraštotyros darbas prasideda nuo medžiagos rinkimo, jos tvarkymo, studijavimo.

Tobuli darbai savaime neatsiranda. Nuolatiniai ieškojimai, mokymasis, stebėjimai, noras kas kart pasiekti geresnių rezultatų veda į darbų tobulėjimą.

Temos pasirinkimas. Labai svarbus momentas temos parinkimas. Reikia suvokti, apgalvoti, žinoti kodėl renkamasi šitas įvykis, šitas objektas ar asmenybė, kuo jie įdomūs, reikšmingi. Iš karto būtina suformuluoti galutinį tikslą. Nesiimkite spręsti tokių problemų kurios reikalauja didelių darbų ir kuriuos gali įgyvendinti tik profesionalai.

Kai visa medžiaga surinkta ji suskirstoma pagal pateikėjus, pagal laikotarpius, arba dėstoma chronologine tvarka. Pasakojimai gali būti sudedami pagal rūšis

Kraštotyrinės veiklos ypatumas – jos praktinis pobūdis. Pačią veiklą sudaro konkrečių darbų suma: žinių ieškojimas, kelionės, susitikimai, pokalbiai su žmonėmis, susirašinėjimas, rezultatų sumavimas, apiforminimas, pateikimas.

Kraštotyros darbe išsiskiria trys etapai, kurių kiekvienu kraštotyrininkui privalu vadovautis.:

  1. Medžiagos kaupimas ( vienas iš mėgstamiausių etapų);
  2. Jos tvarkymas ir apiforminimas (apiforminimas reikalauja sumanumo, kūrybingumo, estetinės nuovokos ir yra pats sudėtingiausias etapas);
  3. Sukauptos medžiagos propagavimas, sklaida.

Kraštotyros darbai gali būti trijų tipų.

Pirmas tipas: darbas kuriame paskelbiama nauja nežinoma medžiaga. Tokie darbai

daugiausiai rašomi panaudojant dar neužrašytus žmonių pasakojimus arba naudojantis neskelbtais dokumentais. Darbas rašomas laikantis iš anksto gautais arba pačių pasiruoštais klausimais arba laisva forma. Pagrindinis šio pobūdžio darbo reikalavimas – jo turinio unikalumas. Medžiaga, naudojama darbe neturi būti anksčiau naudota arba skelbta.

Antras tipas: darbas, kuris remiasi jau skelbta medžiaga. Pagrindinis šio pabūdžio darbo reikalavimas yra autoriaus gebėjimas analizuoti, apibendrinti, daryti išvadas.

Trečias tipas: Jam keliami tokie reikalavimai kaip pirmajam ir antrajam tipui kartu.

Kraštotyros darbą gali sudaryti

Dokumentinė madžiaga - tai įvairūs pažymėjimai, laiškai, sveikinimai, diplomai, kvietimai ir kt. Juos reikia sugrupuoti ir laikyti vokuose, aplankuose ar dėžutėse. Kraštotyros darbuose naudojamos dokumentų kopijos ir nurodoma, kur saugomas dokumento originalas.

Medžiaga iš periodikos. Manau sutiksite, kad savarankiškais kraštotyros darbais nelaikysime iš laikraščių iškirptų ir suklijuotų straipsnių arba sudėtą intrnetinę medžiagą. Tai daugiausia fragmentinė medžiaga, o tikras darbas reikalauja platesnio apibendrinimo ir komentaro. Tačiau nereiškia, kad tokių straipsnių kaupti nereikia. Surinkę laikrasčiuose spausdinamus straipsnius apie istorinius įvykius, žmones, turėsite kuo remtis rašant didesnius darbus.

Rašytinė medžiaga. Tai įvairūs scenarijai, montažai, atsiminimai, kurie gali būti atskiru darbu arba pridedami prie kito darbo.

Kraštotyrininko pagrindiniai darbo įrankiai – popierius, rašymo priemonė ir svarbiausia, noras ir didelis noras palikti tai ką savyje sukaupė mūsų tėvai ir seneliai. Nemanykit, kad lengva ir paprasta bus kiekvieną prakalbinti. Prieš pradėdami pokalbį, jūs t. tas, kuris mėgins užrašyti atsiminimus, turi orientuotis to laiko įvykiuose, žinoti istorines aplinkybes, pasižymėti labiausiai rūpimus klausimus. Atsiminimų rašymas gali būti dvejopas, tačiau abiem atvejais padės iš anksto apgalvoti ir užrašyti klausimai ar anketa.

Miesto kraštotyrininkams temas reikia rinktys labai atsargiai, nes didesnioji dalis temų reikalauja specialaus pasiruošimo – tiek teorinio, tiek metodinio. Etnosociologinio pobūdžio darbas jauniesiems kraštotyrininkams ne pagal jėgas. Mieste patartina vykdyti monografinį – t. y., ištisinį gatvių istorinį-etnografinį tyrinėjimą. Mieto pakrasčiai bei priemiesčiai yra dar išlaikę senąsias gatves ar užstatymus, nors jie ir nėra vertingi, tačiau etnografiniu aspektu tai įdomi ir informatyvi medžiaga, atspindinti konkretų laikotarpį, atskirų gyventojų suoksnių gyvenimo ir buities sąlygas. Tokius rajonus kiek dar jų yra likusių nepakitusių reikia skubiai tyrinėti, nes juose nuolat vyksta naujos statybos, keičiama senųjų apdaila, išorinė pusė. Gatvės taip pat keičiasi. Gatvių architektūrą rekomenduojama tirti ištisai, o gyventojus apklausinėti priklausomai nuo temos ir tyrinėjimo tikslų. Ypač pageidautina atkreipti dėmesį į išorinę gatvių išraišką, specifines detales.

Mieste, priklausomai nuo tyrimo uždavinių reikia vykdyti atrankinę gyventojų apklausą, pvz., iš pradžių išaiškinti visus vietinius gyventojus (arba gyvenančiu čia ilgą laiką) , toliau pasidomėti migrantais iš kokių vietovių atvykę, ar seniai, kokios atvykimo priežąstys ar tikslas.

Kraštotyrinės veiklos pagrindinis tikslas ugdyti mokinius jiems priimtiniausias asmenybės raiškos būdais, kad žinių mokiniai įgytų ne tik tradicinių pamokų metu, kad mokiniai išsiugdytų gebėjimą rasti reikalingos informacijos ir sprendimo būus.

NUOTRAUKOS KRAŠTOTYROS DARBE

Elena Balčiūnienė

Nuotraukos - Tai puiki vaizdinė medžiaga, suteikianti daug informacijos, kuri patvirtina rašytinės medžiagos autentiškumą, tačiau jos turi būti tinkamai sutvarkytos

Nuotraukų metrika:

1. Fotografuoto asmens pavardė, vardas, tėvo vardas (moterims - ir mergautinė pavardė).

2. Gimimo metai.

3. Adresas.

4. Nuotraukos padarymo metai.

5. Vietovė, kurioje fotografuota.

6. Jei nuotraukoje yra ne vienas asmuo, tai paminėtos ir kitų pavardės.

Pradedama iš kairės (pirmoji eilė)

iš kairės (antroji eilė)

iš kairės (trečioji eilė)

Jeigu norima atkreipti demesį į aprangą, tai reikia parašyti ir apie ją.