Raida ir tradicijos
Virginija Šiukščienė
Šiaulių kraštotyros draugijos pirmininkė
KRAŠTOTYRA ŠIAULIUOSE
1918 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą, iškilo daug spręstinų politikos, ekonomikos, žemės ūkio, taip pat kultūros uždavinių. Jauna valstybė negalėjo vienodai dėmesio skirti visoms gyvenimo sritims. Tokioms sritims, kurioms trūko valstybės dėmesio, priklausė ir kultūros paminklų apsauga bei muziejinių vertybių kaupimas ir saugojimas. Šio darbo svarba dar nebuvo reikiamai suprasta, pagaliau tam trūko laiko ir lėšų. Šią spragą bandė užpildyti pažangesni visuomenės nariai. Jų rūpesčiu apskrities centruose, kituose miestuose buvo kuriamos kraštotyros draugijos, steigiami muziejai. Taip buvo įkurti muziejai Kėdainiuose (1922), Panevėžyje (1925), Utenoje (1929), Telšiuose (1931), Rokiškyje (1933), Marijampolėje (1933) ir kitur.
Šiaulių visuomeninis gyvenimas po Pirmojo pasaulinio karo ir kitų negandų gana greitai atgijo. Tam įtakos turėjo gausi miesto inteligentija. Įvairių politinių įsitikinimų šiauliečiai būrėsi į organizacijas ir draugijas.
Vienas žymiausių to meto visuomenininkų Šiauliuose buvo Peliksas Bugailiškis (1880–1965). Peterburgo universitete įsigijęs teisininko diplomą, Vilniuje paragavęs spaudos darbuotojo duonos, į Šiaulius jis atvyko 1909 m. ir iš karto įsitraukė į miesto visuomeninį gyvenimą, kuris tuomet sukosi apie scenos, muzikos ir dainos draugiją ,,Varpas“. P. Bugailiškis aktyviai prisidėjo organizuojant garsiąsias Šiaulių gegužines. Iki Pirmojo Pasaulinio karo jis dirbo prisiekusiojo advokato Stasio Lukauskio padėjėju.
Pirmieji nedrąsūs žygiai muziejaus reikalais Šiauliuose buvo pradėti dar 1920 m., kai susikūrė Šiaulių viešojo knygyno (bibliotekos) ir muziejaus komisija, spaudoje paskelbusi atsišaukimą, pasirašytą žinomų miesto visuomenininkų: Kipro Bielinio, P. Bugailiškio, Antano Pokyliaus, Kazimiero Šalkausko ir Kazimiero Venclauskio. Atsišaukimas platesnio atgarsio nesulaukė.
Atsiminimuose P. Bugailiškis rašė: ,,Visuomenė, neatsipeikėjusi dar po karo smūgių, be to, iš karto patekusi į neįprastą, dar naują nepriklausomo gyvenimo kūrybą, pirmon galvon buvo susirūpinusi savo buities pagrindų statymu. Taigi ir kraštotyros, ir muziejaus reikalas buvo dar nepribrendęs ir menkai teįsisąmonintas, juoba, kad ir jo realizavimas negalėjo dar laukti didesnės paramos iš savivaldybių bei valstybės, o turėjo remtis kuria nors visuomenine baze. Ja galėjo būti anuomet tik tam tikra draugija atitinkamos veiklos darbuotojams suburti ir medžiaginiams resursams kaupti“.
P. Bugailiškis omenyje turėjo kraštotyros draugiją. Tačiau Šiauliuose, skirtingai nei kituose Lietuvos miestuose, anksčiau buvo įkurtas muziejus, o vėliau – kraštotyros draugija.
1923 m. kovo 11 d. švenčiant pirmojo lietuviško laikraščio ,,Aušra“ 40 metų sukaktuves, Šiauliuose buvo įsteigtas muziejus. Muziejaus kolekcijos pagrindą sudarė steigėjų dovanoti eksponatai. Nei etatinių darbuotojų, nei patalpų muziejus neturėjo, todėl ir jo veikla per pirmuosius ketverius metus neišsiplėtė.
Tuo metu vėl grįžta prie minties Šiauliuose įkurti draugiją kraštui pažinti. Šia idėja labiausiai degė P. Bugailiškis, jai įgyvendinti ieškojo bendraminčių, o krašto tyrimo prasmę suprato taip: ,,Betrapiais ryšiais susiję su savo šalies gamta, jos žmonėmis, giliau įžvelgdami į savo tautos būklę, jos įgimtose sąlygose, iš šaknų tirdami tą ar kitą gyvenimo sritį, mes pamėgstame darbą, jo aplinką, žmones, prisirišame prie savo gimtojo krašto ne tik siela, bet ir protu, kartu gi ruošiamės kitiems savo kūrybiniams darbams (...)“.
1925 m. įsteigta Lietuvos kraštotyros draugija merdėjo, negalėjo patenkinti atskirų Lietuvos regionų inteligentijos veiklos užmojų, o nuo 1929 m. draugijos veikla visiškai apmirė. Matydama, kad valstybė negali tinkamai organizuoti krašto tyrimo, šio darbo ėmėsi visuomenė – vietos inteligentai, studentai, moksleiviai. Pirmoji kraštotyros draugija įsikūrė 1924 m. Panevėžyje, sujungusi kraštotyros būrelius, iš kurių pirmasis žinomas nuo 1920 m., o 1925 m. šiame mieste jau įkurtas ir muziejus.
Šiaulių kraštotyros draugijos steigiamojo susirinkimo išvakarėse 1927 m. gegužės 11 d. iniciatyvinė grupė kraštotyros draugijai steigti Šiaulių apskrities savivaldybėje įregistravo Šiaulių kraštotyros draugijos įstatus, kuriuos pasirašė steigėjai: P. Bugailiškis, miesto burmistras Jackus Sondeckis, pradinių klasių inspektorius Kazys Ubeika, savivaldybininkas Julius Švambaris, kunigas Justinas Lapis, J. Bergeris, berniukų gimnazijos direktorius Vaclavas Šliageris.
Pirmąją draugijos valdybą 1927–1928 m. sudarė: pirmininkas P. Bugailiškis, pavaduotojas – kanauninkas Stanislovas Sarapas, sekretorius – kapitonas Jonas Kurpis, iždininkas – daktaras Domas Jasaitis, nariai – advokatas pramonininkas S. Chorožnickis, V. Šliageris, K. Ubeika ir savivaldybių atstovai J. Sondeckis (miesto) ir Antanas Kubilius (apskrities). 1928 m. sausio 7 d. kraštotyros draugija perėmė iš apskrities savivaldybės ,,Aušros“ muziejų. Gegužės 15 d. muziejus atidarė duris lankytojams buvusioje pirtyje tuometinėje Maišo gatvėje. Muziejų išlaikė kraštotyros draugija ir miesto savivaldybė.
P. Bugailiškis ,,atsisakė net tarnybos teisme, kad galėtų visas jėgas skirti visuomeniniam darbui. Nežinau, ar buvo Šiauliuose įvykdytas koks nors svarbesnis visuomeninis sumanymas, prie kurio P. Bugailiškis nebūtų savo piršto prikišęs. Į istoriją jis, mano nuomone, įeis savo veikla ,,Kultūros“, bendrovėje ir Šiaulių kraštotyros draugijoje“ (Jackus Sondeckis, Gyvenimas Lietuvai, Šiauliai, 193. P.175). ,,Šiaip ar taip, bet Šiaulių ,,Aušros“ muziejus buvo P. Bugailiškio vaikas“ (kraštotyrininkas Antanas Mažiulis, gyv. JAV, Bostone).
Pirmasis veiklos penkmetis buvo sudėtingas. P. Bugailiškis prisimena: ,,Be medžiaginių sunkumų, trukdė ir mūsų visuomeninio gyvenimo santykių netobulumas bei visuomenės inertiškumas. Visuomenės grupės bei įstaigos nesuvokė kraštotyros darbo reikšmės tautai, jos kultūrai, ateičiai ir savitumui, nesuprato to darbo reikšmės visuomeniniu aspektu, kurio dėka be didesnių lėšų išsaugomos tautai vertybės, vėliau ir už didelius pinigus nebenuperkamos. Pagaliau atsiliepdavo ir pačių naujojo darbo pionierių neprityrimas, ypač pradžioje, nesant nei kur reikalingų gauti žinių, nei tinkamų pavyzdžių“.
Nepaisant to, 1930–1940 m. – tai prieškarinio ,,Aušros“ muziejaus ir kraštotyros draugijos, kurie tuo metu gyvavo kaip vieninga organizacija, klestėjimo metai. Apie 1930 m. buvo pradėtos organizuoti etnografinės ekspedicijos. Kasmet jų buvo surengiama po 15–20, aplankoma apie 20 vietovių, parsigabenama iki 800 eksponatų, neskaitant piešinių, brėžinių, fotografijų, aprašomosios medžiagos. Tokiu būdu buvo surinkta 70 % visų tuometinių muziejaus eksponatų: pagrindinė ir pati vertingiausia etnografijos rinkinių dalis, etnografinis archyvas, archeologijos eksponatų rinkinio dalis, suformuota fonoteka. Vyko archeologiniai tyrimai.
Ypatingas dėmesys buvo skiriamas moksleiviams. Moksleivių ekskursijos lankydavosi muziejuje, jiems buvo skaitomos paskaitos, jie dalyvaudavo ekspedicijose. Tai atsispindi Šiaulių kraštotyros draugijos kronikos įrašuose: ,,1931-05-21 d. ,,Aušros“ muziejaus vedėjas č. Liutikas kalbėjosi su Šiaulių valdžios berniukų gimnazijos kraštotyros būreliu dėl senienų rinkimo per vasaros atostogas; 1931-06-18 d. muziejaus vedėjas Č. Liutikas Šiaulių mokytojų seminarijoje skaitė paskaitą ,,Ką gali atlikti kraštotyros srityj moksleivis“; 1931-07-15 d. Šiaulių valdžios berniukų gimnazijos Kraštotyros būrelio 10 asmenų ekspedicija grįžo iš darbo, aplankiusi Kulių valsčiaus Šiemulių, Didžiųjų Mostaičių kaimus, Kulių miestelį, Viržintų, Žadeikių (...) kaimus, Vėžaičių dvarą. Grįžta per Nidą, Klaipėdą, Palangą, Kretingą. Užrašyta apie 900 dainų, rinkta eksponatų“.
1930 m. P. Bugailiškio iniciatyva buvo pradėtas leidybinis darbas: leisti ,,Šiaulių metraščiai“ – periodiniai informacijos, statistikos, kraštotyros leidiniai. 1930–1938 m. išėjo 5 knygos. 1934 m. pradėtas leisti žurnalas ,,Gimtasai kraštas“. Per dešimtmetį, kuomet buvo leidžiamas (1934–1943), išėjo 31 numeris. Juose paskalbta 476 straipsniai. Lietuvos kultūros ir mokslo istorijoje tai pirmasis žurnalas, skirtas kraštotyrai. P. Bugailiškio iniciatyva buvo rašoma ir Kraštotyros draugijos ir ,,Aušros“ muziejaus kronika. Tai trys ranka rašyti stori sąsiuviniai, kuriuose 20 metų (1930–1950) buvo fiksuojami pagrindiniai muziejaus ir Šiaulių kraštotyros draugijos įvykiai.
1933 m. muziejui persikėlus į naujas patalpas Aušros“ al., kraštotyros draugija liko tik muziejaus tvarkytoja.
1940 m. ŠKD okupacinės valdžios buvo uždaryta, tačiau Antrojo pasaulinio karo ir pokario laikais kraštotyros darbas nebuvo nutrūkęs. Jį palaikė ,,Aušros“ muziejaus darbuotojai ir pedagogai, buvę prieškarinės ŠKD nariai. Jungiamąja grandimi tarp prieškario ir pokario kraštotyrininkų buvo kraštotyrininkas, muziejininkas, Vincentas Vaitekūnas. Šiauliečiai vieni iš pirmųjų įstojo ir į 1961 m. įkurtą Lietuvos TSR kraštotyros draugiją. Suprantama, kad draugija buvo ideologizuota organizacija, tačiau tai daugiau atsispindėjo jos vadovavime ir reprezentacijoje, o tikrieji kraštotyrininkai tyliai dirbo tikrąjį paveldo kaupimo ir tyrinėjimo darbą. Suprantama, kad tokių darbų publikavimas buvo ribotas. Kraštotyros veikla buvo apėmusi miesto mokyklas, pedagoginį institutą, įmones ir organizacijas. Kraštotyrininkai ne tik rinko medžiagą, bet ir aktyviai dalyvavo parodose, apžiūrose. Daug darbų šiauliečiai perdavė ir respublikiniam Kraštotyros draugijos archyvui. Mieste įsikūrė Dviračių, Radijo ir televizijos, Vandentiekio, Geležinkelio, Farmacijos, miesto mokyklų ir kiti visuomeniniai muziejai, kurių veiklą koordinavo kraštotyros draugija. Dideliam šiauliečių būriui buvo suteikti garbės kraštotyrininkų vardai.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, kraštotyrininkams atsivėrė naujos temos, naujos galimybės. Dalis kraštotyrininkų ėmė skelbti jau anksčiau surinktą medžiagą, ėmėsi tyrinėti tremties, genocido, tautinės kultūros temas. Šiaulių miesto savivaldybėje kurį laką funkcionavo specialisto kraštotyros darbui etatas, kas įgalino kraštotyrininkus neišsiblaškyti, dirbti toliau, neprarasti ilgamečių tradicijų. Tačiau jau seniai tokio etato nebėra, kraštotyrininkų sąjūdis buvo šiek tiek pasimetęs. Tačiau vėliau buvo atrasta naujų darbo formų. Viena jų – Mikliukų mokykla.
Šiuo metu kraštotyros veikla Šiauliuose remiasi trimis ištekliais, trimis ramsčiais. Pirmasis – Šiaulių ,,Aušros“ muziejus. Ir toliau jis lieka pagalbininkas, patarėjas, konsultantas, padedantis ir kraštotyrininkams ir nevalstybiniams muziejams, mokytojams.
Antrasis – miesto mokyklos ir mokyklinė kraštotyra. Kraštotyra – viena iš neformalaus ugdymo formų, padedanti mokiniams be vadovėlinių tiesų suvokti, kuo brangi jiems gyvenamoji vietovė, kuo ji skiriasi nuo kitų Lietuvos vietų, atsakyti į klausimą, kas yra Tėvynė.
Didelis darbas dirbamas Jaunųjų turistų centre. Jo būrelius lanko per šimtas jaunųjų kraštotyrininkų. Jiems vadovauja kraštotyrinės veiklos entuziastės mokytojos Vyda Šegždienė, Rita Margevičienė, Regina Lemežienė, Virginija Užienė, Marija Gedminienė Alvyda Jusienė Irma Gorytė Janina Šmitienė, Elena Bačiūnienė ir kt. Mokyklų kraštotyros veiklą koordinuoja ilgametė kraštotyrininkė Jadvyga Urbonienė.
Gyvuoja ir mokykliniai muziejai. Pastaruoju metu jų nedaugėja, bet ir nemažėja. Aktyviai dirba Lieporių mokyklos muziejus (mok. Janina Šmitienė) jie nuolatiniai respublikinių konkrsų prizininkai ir nugalėtojai, Stasio Šalkauskio mokyklos muziejus (mok. Vaidilutė Jonutienė, Renata Butkuvienė), Dainų mokyklos muziejus, kuriam ilgus metus vadovavo Aldona Koskienė, dabar vadovauja Kristina Balčiūnienė, Simono Daukanto (mok. Alvyda Jusienė). Senas garbingas tradicijas tęsia ir garsiausias mokyklinis Juliaus Janonio gimnazijos muziejus.
Trečiasis – pavieniai kraštotyrininkai, turintys patirtį ir nuosekliai dirbantys savo darbą. Daugeliui tai pomėgis ,aistra, gyvenimo būdas, kiti, pvz. bibliotekininkės, tai suderina ir su darbu. Tai Irena Rudzinskienė, Danielius Balčiūnas, Stasys Bulzgis, Romualdas Rutkauskas, Nijolė Petraitytė, Vanda Kavaliauskienė, Danutė Darbutienė, Rima Giržadienė. Graži šiauliečių kraštotyrininkų tradicija – Mikelio prizo teikimas.
Iliustracijos:
